JAV jau kelis dešimtmečius vykdo pasaulinį karą su narkotikais. Tačiau didėjant kalinių skaičiui ir finansinėms išlaidoms, o visame pasaulyje tebesitęsiant su narkotikais susijusiam smurtui, įstatymų leidėjai ir ekspertai persvarsto, ar potenciali karo su narkotikais nauda tikrai verta daugybės jo trūkumų.
Kas yra karas su narkotikais?
XX a. septintajame dešimtmetyje prezidentas Ričardas Niksonas paskelbė oficialų karą su narkotikais, kuriuo buvo siekiama išnaikinti neteisėtą psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą Jungtinėse Valstijose. Savo 1971 m. kreipimesi į Kongresą Niksonas teigė: Nixonas teigė: "Jei mes nepanaikinsime narkotikų grėsmės Amerikoje, ji tikrai mus sunaikins".
Vėlesniais dešimtmečiais, ypač R. Reagano administracijos laikais, buvo intensyviau vykdomi tarptautiniai kariniai ir teisėsaugos veiksmai, nukreipti prieš narkotikus. Tačiau šis kryžiaus žygis turėjo nenumatytų pasekmių: smurto plitimą pasaulyje ir masinį įkalinimą Jungtinėse Valstijose. Nepaisant to, karas su narkotikais iš dalies pasiekė tikslą sumažinti narkotikų prieinamumą ir piktnaudžiavimą jais.
Niksonas pradėjo karą su narkotikais padidėjus visuomenės susirūpinimui dėl didėjančio narkotikų vartojimo. XX a. septintajame dešimtmetyje narkotikų vartojimas paplito iš dalies dėl kontrkultūros judėjimo. Daugelis amerikiečių manė, kad narkotikų vartojimas kelia rimtą grėsmę šalies nacionaliniam saugumui ir moralei.
Per pastaruosius keturis dešimtmečius JAV karui su narkotikais skyrė daugiau kaip 1 trilijoną dolerių. Tačiau griežtos priemonės tam tikra prasme nedavė norimų rezultatų: narkotikų vartojimas Jungtinėse Valstijose tebėra labai rimta problema, nors dėl karo su narkotikais šių medžiagų prieinamumas sumažėjo. Karas su narkotikais taip pat turėjo keletą (kai kurių iš jų nenumatytų) neigiamų pasekmių, įskaitant didesnę įtampą JAV baudžiamojo teisingumo sistemoje ir su narkotikais susijusio smurto plitimą visame pasaulyje.
Kas yra karas su narkotikais?
XX a. septintajame dešimtmetyje prezidentas Ričardas Niksonas paskelbė oficialų karą su narkotikais, kuriuo buvo siekiama išnaikinti neteisėtą psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą Jungtinėse Valstijose. Savo 1971 m. kreipimesi į Kongresą Niksonas teigė: Nixonas teigė: "Jei mes nepanaikinsime narkotikų grėsmės Amerikoje, ji tikrai mus sunaikins".
Vėlesniais dešimtmečiais, ypač R. Reagano administracijos laikais, buvo intensyviau vykdomi tarptautiniai kariniai ir teisėsaugos veiksmai, nukreipti prieš narkotikus. Tačiau šis kryžiaus žygis turėjo nenumatytų pasekmių: smurto plitimą pasaulyje ir masinį įkalinimą Jungtinėse Valstijose. Nepaisant to, karas su narkotikais iš dalies pasiekė tikslą sumažinti narkotikų prieinamumą ir piktnaudžiavimą jais.
Niksonas pradėjo karą su narkotikais padidėjus visuomenės susirūpinimui dėl didėjančio narkotikų vartojimo. XX a. septintajame dešimtmetyje narkotikų vartojimas paplito iš dalies dėl kontrkultūros judėjimo. Daugelis amerikiečių manė, kad narkotikų vartojimas kelia rimtą grėsmę šalies nacionaliniam saugumui ir moralei.
Per pastaruosius keturis dešimtmečius JAV karui su narkotikais skyrė daugiau kaip 1 trilijoną dolerių. Tačiau griežtos priemonės tam tikra prasme nedavė norimų rezultatų: narkotikų vartojimas Jungtinėse Valstijose tebėra labai rimta problema, nors dėl karo su narkotikais šių medžiagų prieinamumas sumažėjo. Karas su narkotikais taip pat turėjo keletą (kai kurių iš jų nenumatytų) neigiamų pasekmių, įskaitant didesnę įtampą JAV baudžiamojo teisingumo sistemoje ir su narkotikais susijusio smurto plitimą visame pasaulyje.
Iki R. Nixono agresyvios narkotikų kontrolės politikos JAV su narkotikų kontrolės problema susidurdavo per visą savo istoriją. XX a. pradžioje įstatymais buvo siekiama apriboti narkotikų gamybą ir pardavimą ,tačiau jie dažnai turėjo rasinį atspalvį. Dėl R. Niksono pradėto šiuolaikinio karo su narkotikais nukentėjo mažumų grupės.
Narkotikų politikos ekspertai ir istorikai, atsižvelgdami įšio karo nesėkmes ir neigiamas pasekmes, ragina imtis reformų . Siūlomi tokie sprendimai: pabrėžti reabilitaciją, dekriminalizavimą ir net narkotikų legalizavimą.
Tokių priemonių priėmimas susijęs su sudėtingu naudos ir rizikos apskaičiavimu. Narkotikų politika dažnai atrodo kaip pasirinkimas iš kelių nepatrauklių galimybių, o ne tobulo sprendimo paieška. Karo su narkotikais atveju reikia pasverti draudimo kainą (neproporcingai didelius mažumų suėmimus, su narkotikais susijusį tarptautinį smurtą ir finansines sąnaudas) ir spėjamą naudą, gautą pažabojus narkomaniją Jungtinėse Valstijose.
Ar karą su narkotikais galima vadinti sėkmingu?
Pagrindinis karo su narkotikais tikslas - sumažinti narkotinių medžiagų vartojimą. Konkrečiai juo siekiama sutrikdyti ir sužlugdyti tarptautinę prekybą narkotikais, o tai turėtų lemti jų trūkumą ir didesnes kainas, todėl jie taptų mažiau prieinami vartotojams. Nepaisant kai kurių įrodymų, kad narkotikų kainos mažėja, ekspertai mano, kad karas su narkotikais vis dėlto pažaboja piktnaudžiavimą narkotikais, nes riboja jų prieinamumą.
Nacionalinio narkotikų kontrolės politikos biuro duomenys rodo, kad daugumos narkotikų kainos gerokai sumažėjo. Nuo 1981 m. iki 2007 m. vidutinė didmeninė heroino kaina sumažėjo apie 93 %, o vidutinė didmeninė kokaino miltelių kaina sumažėjo 87 %. Nuo 1986 m. iki 2007 m. vidutinė didmeninė kreko kokaino kaina sumažėjo 54 %. Tuo tarpu metamfetamino ir marihuanos kainos nuo devintojo dešimtmečio išliko palyginti stabilios.
Narkotikų politikos ekspertai ir istorikai, atsižvelgdami įšio karo nesėkmes ir neigiamas pasekmes, ragina imtis reformų . Siūlomi tokie sprendimai: pabrėžti reabilitaciją, dekriminalizavimą ir net narkotikų legalizavimą.
Tokių priemonių priėmimas susijęs su sudėtingu naudos ir rizikos apskaičiavimu. Narkotikų politika dažnai atrodo kaip pasirinkimas iš kelių nepatrauklių galimybių, o ne tobulo sprendimo paieška. Karo su narkotikais atveju reikia pasverti draudimo kainą (neproporcingai didelius mažumų suėmimus, su narkotikais susijusį tarptautinį smurtą ir finansines sąnaudas) ir spėjamą naudą, gautą pažabojus narkomaniją Jungtinėse Valstijose.
Ar karą su narkotikais galima vadinti sėkmingu?
Pagrindinis karo su narkotikais tikslas - sumažinti narkotinių medžiagų vartojimą. Konkrečiai juo siekiama sutrikdyti ir sužlugdyti tarptautinę prekybą narkotikais, o tai turėtų lemti jų trūkumą ir didesnes kainas, todėl jie taptų mažiau prieinami vartotojams. Nepaisant kai kurių įrodymų, kad narkotikų kainos mažėja, ekspertai mano, kad karas su narkotikais vis dėlto pažaboja piktnaudžiavimą narkotikais, nes riboja jų prieinamumą.
Nacionalinio narkotikų kontrolės politikos biuro duomenys rodo, kad daugumos narkotikų kainos gerokai sumažėjo. Nuo 1981 m. iki 2007 m. vidutinė didmeninė heroino kaina sumažėjo apie 93 %, o vidutinė didmeninė kokaino miltelių kaina sumažėjo 87 %. Nuo 1986 m. iki 2007 m. vidutinė didmeninė kreko kokaino kaina sumažėjo 54 %. Tuo tarpu metamfetamino ir marihuanos kainos nuo devintojo dešimtmečio išliko palyginti stabilios.
Daugeliu atvejų pastebėtas baliono efektas, kai kova su narkotikais konkrečiame regione nebūtinai lemia bendros narkotikų pasiūlos sumažėjimą. Vietoj to narkotikų gamyba ir prekyba jais paprasčiausiai persikelia į kitus regionus dėl didelio šio verslo pelningumo. Tai ypač būdinga šalims, kuriose prekyba narkotikais gali būti vienas iš nedaugelio būdų užsidirbti pragyvenimui, o vyriausybės nėra pakankamai stiprios, kad užkirstų kelią tokiai veiklai.
Baliono efektas pastebėtas įvairiais atvejais - nuo Peru ir Bolivijos iki Kolumbijos XX a. dešimtajame dešimtmetyje, nuo Nyderlandų Antilų salų iki Vakarų Afrikos XX a. pradžioje ir nuo Kolumbijos ir Meksikos iki Salvadoro, Hondūro ir Gvatemalos 2000-aisiaisir 2010-aisiais.
Kartais kova su narkotikais nepadeda visiškai sumažinti gamybos, kaip, pavyzdžiui, atsitiko Afganistane. Nuo 2002 iki 2014 m. JAV kovai su opiumu toje šalyje, iš kurios gaunama didžioji dalis pasaulinės heroino pasiūlos ,išleido 7,6 mlrd. dolerių. Nepaisant visų pastangų, 2013 m. opijaus aguonų auginimas Afganistane pasiekė rekordinį lygį.
Nuo karo su narkotikais pradžios nelegalių narkotikų paklausa labai pasikeitė. Įdomų netiesioginį rodiklį pateikia "Monitoring the Future" tyrimas, kurio metu stebimas nelegalių narkotikų vartojimas tarp vidurinių mokyklų moksleivių: 1975 m., praėjus ketveriems metams po to, kai prezidentui Ričardui Niksonui pradėjus karą su narkotikais, 30,7 proc. vidurinių mokyklų vyresniųjų klasių moksleivių teigė per praėjusį mėnesį vartoję narkotikų. 1992 m. šis rodiklis buvo 14,4 proc. 2013 m. šis rodiklis vėl išaugo iki 25,5 proc.
. Vis dėlto tikėtina, kad dėl draudimo narkotikai taps mažiau prieinami nei būtų, jei jie būtų legalūs. Karnegio Mellono universiteto narkotikų politikos ekspertoJohno Caulkinso 2014 m. atliktame tyrime nustatyta, kad draudimas padidina sunkiųjų narkotikų, pavyzdžiui, kokaino, kainą 10 kartų. Be to, akivaizdu, kad nelegalių narkotikų negalima gauti lengvu būdu - negalima tiesiog užeiti į CVS ir nusipirkti heroino. Taigi tikėtina, kad karas su narkotikais sustabdys kai kurių narkotikų vartojimą: Caulkinsas apskaičiavo, kad legalizavimas gali patrigubinti sunkiųjų narkotikų vartojimą, nors jis man sakė, kad jis gali išaugti daug labiau.
Baliono efektas pastebėtas įvairiais atvejais - nuo Peru ir Bolivijos iki Kolumbijos XX a. dešimtajame dešimtmetyje, nuo Nyderlandų Antilų salų iki Vakarų Afrikos XX a. pradžioje ir nuo Kolumbijos ir Meksikos iki Salvadoro, Hondūro ir Gvatemalos 2000-aisiaisir 2010-aisiais.
Kartais kova su narkotikais nepadeda visiškai sumažinti gamybos, kaip, pavyzdžiui, atsitiko Afganistane. Nuo 2002 iki 2014 m. JAV kovai su opiumu toje šalyje, iš kurios gaunama didžioji dalis pasaulinės heroino pasiūlos ,išleido 7,6 mlrd. dolerių. Nepaisant visų pastangų, 2013 m. opijaus aguonų auginimas Afganistane pasiekė rekordinį lygį.
Nuo karo su narkotikais pradžios nelegalių narkotikų paklausa labai pasikeitė. Įdomų netiesioginį rodiklį pateikia "Monitoring the Future" tyrimas, kurio metu stebimas nelegalių narkotikų vartojimas tarp vidurinių mokyklų moksleivių: 1975 m., praėjus ketveriems metams po to, kai prezidentui Ričardui Niksonui pradėjus karą su narkotikais, 30,7 proc. vidurinių mokyklų vyresniųjų klasių moksleivių teigė per praėjusį mėnesį vartoję narkotikų. 1992 m. šis rodiklis buvo 14,4 proc. 2013 m. šis rodiklis vėl išaugo iki 25,5 proc.
. Vis dėlto tikėtina, kad dėl draudimo narkotikai taps mažiau prieinami nei būtų, jei jie būtų legalūs. Karnegio Mellono universiteto narkotikų politikos ekspertoJohno Caulkinso 2014 m. atliktame tyrime nustatyta, kad draudimas padidina sunkiųjų narkotikų, pavyzdžiui, kokaino, kainą 10 kartų. Be to, akivaizdu, kad nelegalių narkotikų negalima gauti lengvu būdu - negalima tiesiog užeiti į CVS ir nusipirkti heroino. Taigi tikėtina, kad karas su narkotikais sustabdys kai kurių narkotikų vartojimą: Caulkinsas apskaičiavo, kad legalizavimas gali patrigubinti sunkiųjų narkotikų vartojimą, nors jis man sakė, kad jis gali išaugti daug labiau.
Yra įrodymų, kad narkotikų strategija yra pernelyg baudžianti. 2014 m. Merilando universiteto (Marylandas) atstovo Peterio Reiterio ir Čikagos universiteto atstovo Haroldo Pollacko atliktame tyrime nustatyta, kad nėra įtikinamų įrodymų, patvirtinančių, jog griežtesnės bausmės ar griežtos pasiūlos panaikinimo priemonės yra veiksmingesnės. Atrodo, kad narkotikų prieinamumo ribojimas ir piktnaudžiavimo narkotinėmis medžiagomis prevencija veiksmingesnė, kai bausmės yra švelnesnės. Vadinasi, griežtesnės bausmės reikšmingai nesulėtina narkotikų srauto.
. Vietoj to narkotikų prieinamumas tikriausiai daugiausia sumažėja dėl to, kad jie yra nelegalūs, todėl yra brangesni ir sunkiau prieinami, užkertant kelią masinės gamybos ir platinimo galimybėms.
Kyla klausimas, ar galimas narkotikų vartojimo sumažėjimas vertas trūkumų, atsirandančių kitose srityse, įskaitant pernelyg apkrautą baudžiamojo teisingumo sistemą ir pasaulinį smurto plitimą, kurį skatina nelegalios narkotikų rinkos. Jei karas su narkotikais reikšmingai nesumažino narkotikų vartojimo, gamybos ir prekybos jais, tuomet galbūt neverta patirti išlaidų ir geriau rinktis naują požiūrį.
Kaip tai reguliuoja JAV?
Jungtinėse Valstijose taikoma vad inamojivaistų sąrašų sudarymo sistema. Pagal Kontroliuojamų medžiagų įstatymą yra penkios kontroliuojamų medžiagų kategorijos, vadinamieji sąrašai, kuriuose įvertinama vaisto medicininė vertė ir galimybė juo piktnaudžiauti.
Medicininė vertė paprastai vertinama atliekant mokslinius tyrimus, dažniausiai - plataus masto klinikinius tyrimus, pavyzdžiui, tokius, kokius atlieka Maisto ir vaistų administracija vaistams. Kontroliuojamų medžiagų įstatyme nėra aiškiai apibrėžtas piktnaudžiavimo potencialas, tačiau federalinei vyriausybei piktnaudžiavimas reiškia, kad žmonės savo iniciatyva vartoja medžiagą, o tai kelia pavojų jų sveikatai arba visuomenei apskritai.
Pagal šią sistemą 1 sąrašo narkotikai neturi medicininės vertės ir turi didelį piktnaudžiavimo potencialą. Į 2 sąrašą įtraukti narkotikai turi didelį piktnaudžiavimo potencialą, tačiau turi tam tikrą medicininę vertę. Mažėjant reitingui iki 5 sąrašo, piktnaudžiavimo narkotikais tikimybė paprastai mažėja.
Gali būti naudinga į sąrašų sudarymo sistemą žiūrėti kaip į dvi atskiras grupes: nemedicininę ir medicininę. Nemedicininei grupei priskiriami 1 sąrašo narkotikai, kurie neturi medicininės vertės ir turi didelį piktnaudžiavimo potencialą. Medicininei grupei priskiriami 2-5 sąrašo preparatai, kurie turi tam tikrą medicininę vertę ir yra suskirstyti pagal piktnaudžiavimo potencialą (nuo didelio iki mažo).
. Vietoj to narkotikų prieinamumas tikriausiai daugiausia sumažėja dėl to, kad jie yra nelegalūs, todėl yra brangesni ir sunkiau prieinami, užkertant kelią masinės gamybos ir platinimo galimybėms.
Kyla klausimas, ar galimas narkotikų vartojimo sumažėjimas vertas trūkumų, atsirandančių kitose srityse, įskaitant pernelyg apkrautą baudžiamojo teisingumo sistemą ir pasaulinį smurto plitimą, kurį skatina nelegalios narkotikų rinkos. Jei karas su narkotikais reikšmingai nesumažino narkotikų vartojimo, gamybos ir prekybos jais, tuomet galbūt neverta patirti išlaidų ir geriau rinktis naują požiūrį.
Kaip tai reguliuoja JAV?
Jungtinėse Valstijose taikoma vad inamojivaistų sąrašų sudarymo sistema. Pagal Kontroliuojamų medžiagų įstatymą yra penkios kontroliuojamų medžiagų kategorijos, vadinamieji sąrašai, kuriuose įvertinama vaisto medicininė vertė ir galimybė juo piktnaudžiauti.
Medicininė vertė paprastai vertinama atliekant mokslinius tyrimus, dažniausiai - plataus masto klinikinius tyrimus, pavyzdžiui, tokius, kokius atlieka Maisto ir vaistų administracija vaistams. Kontroliuojamų medžiagų įstatyme nėra aiškiai apibrėžtas piktnaudžiavimo potencialas, tačiau federalinei vyriausybei piktnaudžiavimas reiškia, kad žmonės savo iniciatyva vartoja medžiagą, o tai kelia pavojų jų sveikatai arba visuomenei apskritai.
Pagal šią sistemą 1 sąrašo narkotikai neturi medicininės vertės ir turi didelį piktnaudžiavimo potencialą. Į 2 sąrašą įtraukti narkotikai turi didelį piktnaudžiavimo potencialą, tačiau turi tam tikrą medicininę vertę. Mažėjant reitingui iki 5 sąrašo, piktnaudžiavimo narkotikais tikimybė paprastai mažėja.
Gali būti naudinga į sąrašų sudarymo sistemą žiūrėti kaip į dvi atskiras grupes: nemedicininę ir medicininę. Nemedicininei grupei priskiriami 1 sąrašo narkotikai, kurie neturi medicininės vertės ir turi didelį piktnaudžiavimo potencialą. Medicininei grupei priskiriami 2-5 sąrašo preparatai, kurie turi tam tikrą medicininę vertę ir yra suskirstyti pagal piktnaudžiavimo potencialą (nuo didelio iki mažo).
Marihuana ir heroinas yra įtraukti į 1 sąrašą, todėl federalinė vyriausybė teigia, kad jie neturi medicininės vertės ir turi didelį piktnaudžiavimo potencialą. Kokainas, metamfetaminas ir opioidiniai vaistai nuo skausmo yra įtraukti į 2 sąrašą, todėl manoma, kad jie turi tam tikrą medicininę vertę ir didelį piktnaudžiavimo potencialą. Steroidai ir testosterono preparatai yra įtraukti į 3 sąrašą, Xanax ir Valium - į 4 sąrašą, o vaistai nuo kosulio su ribotu kodeinokiekiu -į 5 sąrašą. Kongresas 1970 m. iš sąrašų specialiai išbraukė alkoholį ir tabaką.
Nors šie sąrašai padeda nustatyti baudžiamąsias sankcijas už neteisėtą narkotikų laikymą ir pardavimą, jie ne visada yra galutinis žodis. Pavyzdžiui, 1986 m. Kongresas,reaguodamas į susirūpinimą dėl kreko epidemijos ir galimo jo ryšio su nusikalstamumu, gerokai sugriežtino bausmes už k reką.Valstijų vyriausybės taip pat gali pačios nustatyti baudžiamąsias sankcijas už narkotikus ir jų sąrašus.
Kitos šalys, pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė ir Australija, taiko panašias sistemas kaip ir Jungtinės Valstijos, nors konkretūs kai kurių narkotikų vertinimai jose skiriasi.
Kaip valstybės įgyvendins karą su narkotikais?
JAV vykdo karą su narkotikais tiek savo šalyje, tiek užsienyje. Vidaus reikalų srityje federalinė vyriausybė vietos ir valstijų policijos departamentams skiria lėšų, suteikia teisinio lankstumo ir specializuotos įrangos kovai su narkotikų prekyba. Vietos ir valstijų policija šias lėšas naudoja narkotikų prekybos organizacijoms persekioti.
"Federalinė pagalba padėjo mums sunaikinti dideles narkotikų organizacijas, o Baltimorėje mes sunaikinome kelias ", - sakė Nealas Franklinas, į pensiją išėjęs policijos majoras ir organizacijos "Teisėsauga prieš draudimą", kuri nepritaria karui su narkotikais, vykdomasis direktorius. "Tačiau, kad tai padarytume, mes ištraukėme žemai kabančius vaisius ir judėjome aukštyn grandine, kad išsiaiškintume, kas yrapiramidės viršuje. iki pat autoritetingų asmenų".
Nors šie sąrašai padeda nustatyti baudžiamąsias sankcijas už neteisėtą narkotikų laikymą ir pardavimą, jie ne visada yra galutinis žodis. Pavyzdžiui, 1986 m. Kongresas,reaguodamas į susirūpinimą dėl kreko epidemijos ir galimo jo ryšio su nusikalstamumu, gerokai sugriežtino bausmes už k reką.Valstijų vyriausybės taip pat gali pačios nustatyti baudžiamąsias sankcijas už narkotikus ir jų sąrašus.
Kitos šalys, pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė ir Australija, taiko panašias sistemas kaip ir Jungtinės Valstijos, nors konkretūs kai kurių narkotikų vertinimai jose skiriasi.
Kaip valstybės įgyvendins karą su narkotikais?
JAV vykdo karą su narkotikais tiek savo šalyje, tiek užsienyje. Vidaus reikalų srityje federalinė vyriausybė vietos ir valstijų policijos departamentams skiria lėšų, suteikia teisinio lankstumo ir specializuotos įrangos kovai su narkotikų prekyba. Vietos ir valstijų policija šias lėšas naudoja narkotikų prekybos organizacijoms persekioti.
"Federalinė pagalba padėjo mums sunaikinti dideles narkotikų organizacijas, o Baltimorėje mes sunaikinome kelias ", - sakė Nealas Franklinas, į pensiją išėjęs policijos majoras ir organizacijos "Teisėsauga prieš draudimą", kuri nepritaria karui su narkotikais, vykdomasis direktorius. "Tačiau, kad tai padarytume, mes ištraukėme žemai kabančius vaisius ir judėjome aukštyn grandine, kad išsiaiškintume, kas yrapiramidės viršuje. iki pat autoritetingų asmenų".
Dalis finansavimo, ypač iš Byrne'o teisingumo pagalbos dotacijų programos, skatina vietos ir valstijų policiją dalyvauti kovos su narkotikais operacijose. Jei policija nepanaudoja skirtų lėšų kovai su neteisėtomis medžiagomis, iš jos gali būti atimtos šios lėšos , todėl teisėsaugos pareigūnams atsiranda finansinė paskata ir toliau kovoti su narkotikais.
Nors daugiausia dėmesio skiriama nusikalstamoms grupuotėms, atsitiktiniai vartotojai vis tiek patenka į baudžiamosios teisės akiratį. Organizacija "Human Rights Watch" nustatė, kad 1999-2007 m .mažiausiai 80 proc. su narkotikais susijusių areštų buvo susiję su narkotikų laikymu, o ne prekyba.
Tačiau panašu, kad areštai už narkotikų laikymą paprastai nesibaigia apkaltinamuoju nuosprendžiu ir įkalinimu. Federalinės statistikosduomenimis , 2004 m. tik 5,3 proc. už narkotikų laikymą nusižengusių asmenų sėdėjo federaliniuose kalėjimuose, o 27,9 proc. tokių pažeidėjų už narkotikų laikymą kalėjo valstijų kalėjimuose. Dauguma nuteistųjų buvo sugauti už prekybą žmonėmis, o tik nedaugelis nuteisti pagal neapibrėžtą "kitų nusikaltimų" kategoriją.
Tarptautiniu lygmeniu JAV aktyviai remia kitas šalis kovoje su narkotikais. Pavyzdžiui, 2000-aisiais jos padėjo Kolumbijai teikdamos karinę paramą ir mokymus pagal " Kolumbijos plano" iniciatyvą. Tikslas buvo padėti šiai šaliai patraukti baudžiamojon atsakomybėn nusikalstamas grupuotes ir ginkluotas grupuotes, finansuojamas iš prekybos narkotikais.
Federaliniai pareigūnai teigia, kad pagalba tokioms šalims kaip Kolumbija nukreipta prieš narkotikų prekybosšaltinius ,nes dauguma medžiagų gaminama Lotynų Amerikoje ir gabenama į šiaurę, į Jungtines Valstijas. Tačiau tarptautinės pastangos ne visiškai pašalino prekybos narkotikais ir su ja susijusio smurto kitose šalyse problemą, o tik laikinai ją išstūmė.
Atsižvelgdami į tai, kad kovojant su narkotikais sunku pasiekti užsibrėžtų tikslų, federaliniai ir valstijų pareigūnai pradėjo atsisakyti griežtų vykdymo užtikrinimo metodų ir griežtos pozicijos nusikalstamumo atžvilgiu. Baltųjų rūmų Nacionalinės narkotikų kontrolės politikos biuras dabar ragina daugiau dėmesio skirti ne tik teisėsaugai, bet ir reabilitacijai. Net kai kurie konservatoriai, įskaitant buvusį Teksaso gubernatorių Ricką Perry, remia narkotikų teismų sprendimus, kuriais siekiama, kad narkomanai būtų siunčiami į reabilitacijos programas, o ne į kalėjimą.
Šių reformų idėja - rasti geresnę pusiausvyrą tarp didesnio skaičiaus asmenų įkalinimo už prekybą narkotikais ir tikrai probleminių narkotikų vartotojų nukreipimo į reabilitacijos ir gydymo paslaugas, kurios gali jiems padėti. "Negalime sustabdyti savo problemos, todėl tikrai turime sutelkti dėmesį į patikrintas visuomenės sveikatos strategijas, kad iš esmės pakeistume padėtį, kai kalbama apie narkotikų vartojimą ir pasekmes ", - sakė JAV narkotikų karalius Maiklas Botičelis (Michael Botticelli).
Karo su narkotikais poveikis JAV teisingumo sistemai
Per pastaruosius kelis dešimtmečius didėjanti baudžiamojo teisingumo sistemos įtaka - nuo didėjančio įkalinimo skaičiaus iki privačios nuosavybės konfiskavimo ir militarizavimo - gali būti siejama su karu su narkotikais.
XX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje JAV suintensyvėjus karui su narkotikais, griežtesnės bausmės už nusikaltimus, susijusius su narkotikais, prisidėjo prie to, kad šalis tapo įkalinimo rodiklių lydere pasaulyje. (Tačiau narkotikų nusikaltėliai vis dar sudaro nedidelę kalinių populiacijos dalį: Teisingumo statistikos biuro duomenimis, 2012 m. apie 54 proc. žmonių valstijų kalėjimuose, kuriuose gyvena daugiau kaip 86 proc. visų JAV kalinių, buvo smurtiniai nusikaltėliai, o 16 proc. buvo narkotikų nusikaltėliai).
Vis dėlto masinis įkalinimas sukėlė didelį krūvį baudžiamojo teisingumo sistemai ir lėmė JAV kalėjimų perpildymą. Todėl kai kurios valstijos, įskaitant Kaliforniją, siekdamos sumažinti kalinių skaičių, panaikino bausmes nesmurtinių narkotikų vartotojams ir pardavėjams.
Kalbant apie policijos įgaliojimus, civilinis turto konfiskavimas buvo pateisinamas kaip kovos su narkotikais ir narkotikų prekybos organizacijomis metodas. Šie veiksmai leidžia teisėsaugos institucijoms konfiskuoti organizacijų turtą, įskaitant grynuosius pinigus, ir gautas lėšas panaudoti naujoms kovos su narkotikais operacijoms finansuoti. Pagrindinis tikslas - iš neteisėtų narkotikų prekeivių šaltinių gautas pajamas panaudoti prieš pačius prekeivius.
Vis dėlto užfiksuota daug policijos piktnaudžiavimo civilinio turto konfiskavimu atvejų. Kai kuriais atvejais policija konfiskavo žmonių automobilius ir pinigus remdamasi vien tik įtarimais, nepagrįstais faktais. Tokiais atvejais pareiga įrodyti savo nekaltumą tenka patiems konfiskuotos privačios nuosavybės savininkams, o ne policijai, kuri, prieš imdamasi veiksmų, paprastai turi įrodyti, kad buvo padarytas nusikaltimas arba kilo pagrįstas įtarimas.
Karo su narkotikais poveikis JAV teisingumo sistemai
Per pastaruosius kelis dešimtmečius didėjanti baudžiamojo teisingumo sistemos įtaka - nuo didėjančio įkalinimo skaičiaus iki privačios nuosavybės konfiskavimo ir militarizavimo - gali būti siejama su karu su narkotikais.
XX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje JAV suintensyvėjus karui su narkotikais, griežtesnės bausmės už nusikaltimus, susijusius su narkotikais, prisidėjo prie to, kad šalis tapo įkalinimo rodiklių lydere pasaulyje. (Tačiau narkotikų nusikaltėliai vis dar sudaro nedidelę kalinių populiacijos dalį: Teisingumo statistikos biuro duomenimis, 2012 m. apie 54 proc. žmonių valstijų kalėjimuose, kuriuose gyvena daugiau kaip 86 proc. visų JAV kalinių, buvo smurtiniai nusikaltėliai, o 16 proc. buvo narkotikų nusikaltėliai).
Vis dėlto masinis įkalinimas sukėlė didelį krūvį baudžiamojo teisingumo sistemai ir lėmė JAV kalėjimų perpildymą. Todėl kai kurios valstijos, įskaitant Kaliforniją, siekdamos sumažinti kalinių skaičių, panaikino bausmes nesmurtinių narkotikų vartotojams ir pardavėjams.
Kalbant apie policijos įgaliojimus, civilinis turto konfiskavimas buvo pateisinamas kaip kovos su narkotikais ir narkotikų prekybos organizacijomis metodas. Šie veiksmai leidžia teisėsaugos institucijoms konfiskuoti organizacijų turtą, įskaitant grynuosius pinigus, ir gautas lėšas panaudoti naujoms kovos su narkotikais operacijoms finansuoti. Pagrindinis tikslas - iš neteisėtų narkotikų prekeivių šaltinių gautas pajamas panaudoti prieš pačius prekeivius.
Vis dėlto užfiksuota daug policijos piktnaudžiavimo civilinio turto konfiskavimu atvejų. Kai kuriais atvejais policija konfiskavo žmonių automobilius ir pinigus remdamasi vien tik įtarimais, nepagrįstais faktais. Tokiais atvejais pareiga įrodyti savo nekaltumą tenka patiems konfiskuotos privačios nuosavybės savininkams, o ne policijai, kuri, prieš imdamasi veiksmų, paprastai turi įrodyti, kad buvo padarytas nusikaltimas arba kilo pagrįstas įtarimas.
Federalinė vyriausybė taip pat rėmė vietos ir valstijų policijos departamentus, nukreipdama pastangas veiksmingiau kovoti su narkotikais. Pagal Pentagono programą 1033, kuri pradėta vykdyti XX a. dešimtajame dešimtmetyje ,Džordžo Bušo vyresniojo prezidentavimo laikotarpiu ,policijai, kaip kovos su narkotikais kampanijos dalis, teikiama perteklinė karinė įranga. Per pastaruosius kelis dešimtmečius taip pat labai padaugėjo SWAT operacijų: ACLU duomenimis, 2011 ir 2012 m. 62 proc. SWAT reidų buvo susiję su narkotikų paieškomis.
Įvairios grupės išreiškė susirūpinimą dėl galimo piktnaudžiavimo policijos įgaliojimais ir jų viršijimo. Pavyzdžiui, ACLU teigia, kad privačios nuosavybės areštai kelia grėsmę amerikiečių pilietinėms laisvėms ir teisėms, nes policija gali konfiskuoti turtą net nepateikdama kaltinimų. Be to, toks konfiskavimas gali skatinti policiją sutelkti pastangas į nusikaltimus, susijusius su narkotikais, nes gali būti konfiskuojamos realios lėšos, kurios vėliau grįžtų į policijos departamentų biudžetus, o tiriant smurtinius nusikaltimus greičiausiai nebūtų konfiskuojamos. Libertariškasis Katono institutas (Cato Institute) taip pat jau daugelį metų kritikuoja kovos su narkotikais kampaniją, nurodydamas, kad kovos su narkotikais pastangos tapo pretekstu smarkiai išplėsti teisėsaugos institucijų sekimo galimybes, įskaitant telefoninių pokalbių pasiklausymą ir JAV pašto kratas.
Policijos militarizavimas tapo kliuviniu per 2014 m. protestus Fergusone, Misūrio valstijoje, dėl policijos įvykdyto Maiklo Brauno (Michael Brown) nušovimo. Po to, kai gerai ginkluota policija į daugiausia taikius protestuotojus atsakė tankus primenančiomis šarvuotomis transporto priemonėmis, ašarinėmis dujomis ir garso patrankomis, teisėsaugos ekspertai ir žurnalistai kritikavo tokią taktiką.
Nuo pat karo su narkotikais pradžios bendra tendencija buvo labai išplėsti policijos įgaliojimus ir išplėsti baudžiamojo teisingumo sistemą kaip kovos su narkotikų vartojimu priemonę. Tačiau karui su narkotikais bandant sustabdyti narkotikų vartojimą ir prekybą jais, kilo abejonių dėl griežtos politikos, kurią daugelis vadino drakoniška. Jei karas su narkotikais nepasieks savo tikslų, kritikai sako, kad ši baudžiamojo teisingumo sistemos plėtra nėra verta finansinės įtampos ir išlaidų Jungtinių Valstijų laisvei.
Last edited:
